ISTORIJA

Alyvuogių aliejaus istoriją norime pradėti nuo pradžių…

Alyvmedis (lot. Olea), tai žemaūgis iki 12 m išaugantis medis yra auginamas tropinio ir subtropinio klimato juostose (lt.wikipedia.org).  Šioje istorijoje kalbėsime apie Viduržemio jūros regione augantį alyvmedį, o konkrečiau minėsime Graikijos, Kretos salos, alyvmedžio (gr. ελιά) istoriją. Kodėl?

Nes alyvuogių aliejaus istoriją norime pradėti nuo pradžių:

• kadangi būtent Kretoje prasidėjo alyvmedžio istorija dar Mino kultūros epochoje 4,000 p.K.;
• kadangi Kretos šeimos iki šiol gyvena šalia alyvmedžių giraičių, kurios paveldimos iš kartos į kartą;
• kadangi būtent čia, Kretoje, alyvmedžių giraitės laistomos rūpesčiu ir meile, o alyvuogių aliejus iki šiol randasi iš kruopštaus darbo ir priežiūros, iš rankų pastangų, tradicinių spaudimo metodų.

Yra žinoma, kad alyvuogių medis yra svarbiausias Viduržemio jūros regiono šalių medis. Archeologiniai ir istoriniai tyrimai sustiprina šį tikėjimą įrodymais ir faktais, kad alyvuogių medis, gyvuojantis daugiau nei 5000 metų, yra neatsiejama Viduržemio jūros šalių vietinės floros dalis, (Braudel:1985, Psilakis-Kastanas:2003). Kaip ir daugelis ilgus metus menančių medžių, šis medis taip pat kurį laiką augo savarankiškai ir nepriklausomai. Dar iki šiol yra vietų Viduržemio jūros regione, įskaitant Kretą, kur liko vienas kitas neprijaukintas atsiskyrėlis (Psilakis-Kastanas:2003).

Tačiau, kai alyvuogės ir alyvuogių aliejus buvo pradėtas naudoti, o vėliau vis dažniau ir dažniau įsiliejo į kasdieninio maisto, kuris vėliau ir iki šiol vadinamas Viduržemio jūros dieta, paruošimą, atsirado natūralus poreikis naudingai įdirbti, auginti ir veisti alyvmedžius, o kitaip – ugdyti, plėsti ir skatinti alyvmedžių auginimą ir derlių.Taigi, Kretos salos gyventojai vieni pirmųjų suprato, kaip “prijaukinti” alyvmedį dar priešistoriniame laikotarpyje (Faure:1973).

Kretos saloje, Kolymvari regione, „Anos Vouves“ kaime, iki šiol derlių augina vienas seniausių pasaulyje prijaukintas alyvmedžių medžių, jau tapęs istoriniu paminklu „VOUVES ISTORINIS ALYVUOGIŲ MEDIS“ (angl. Monumental Οlive Τree of Vouves). Šiam natūraliam paveldėjimo paminklui jau daugiau kaip 2500 metų (nors kai kurie istoriniai šaltiniai, vienas jų Kretos Universitetas, nurodo, kad šio alyvmedžio amžius siekia 4000 metų). Tai buvo laukinis medis, prijaukintas Kretos gyventojų auginantis ‘tsounati’ rūšies alyvuoges. Dabar medžio teritorijoje įrengtas Alyvmedžio Muziejus “Vouves” (angl. Olive Tree Museum of Vouves), pasakojantis Kretos alyvmedžio istoriją, atskleidžiantis Kretos gyventojų žemės kultūros raidą, suburiantis į draugystės, taikos ir vienybę propaguojančius renginius. Nuo 2004 metų Olimpinio maratono bėgimo prizininkai apdovanojami alyvmedžio vainikais, supintų iš VOUVES istorinio medžio šakų. Vainiko iš alyvmedžio “Vouves” šakelių “kotinos” taip pat apdovanojami ir kitų varžybų klasikinio maratono nugalėtojai.

Kaip supratome, auginti ir veisti alyvmedžius paskatino alyvmedžio vaisių naudojimas maiste. Tačiau, kodėl alyvmedžių auginimo idėja palaipsniui tapo nuolatiniu ir vis daugiau dėmesio ir priežiūros reikalaujančiu užsiėmimu?

Atsakymą archeologai rado senovės žmonių pagamintuose daiktuose, įrankiuose ir piešiniuose. Paaiškėja, kad pirmosios Kretos civilizacijos, kitaip Egėjo civilizacija, dar vadinama Kretos-Mikėnų civilizacija, Minojine-Mikėnų civilizacija, gyventojai dirbo ne tik žemės ūkio darbus, bet ir prekiavo savo užaugintais produktais, pasinaudodami artimais ryšiais su rytų Viduržemio jūros šalimis galimybėmis. (Treuil-Darcque-Poursat-Touchais:1989). Į alyvuogių aliejų sutelktas dėmesys buvo didžiausias. Apie nuolatinį užsiėmimą alyvmedžių auginimu ir  rūpestingą darbą nuimant alyvuogių derlių Minojiečių laikais Kretoje matome iš sutrintų alyvuogių sėklų, alyvuogių aliejumi įžiebiamų senovinių  lempų liekanų, alyvuogių aliejų serviravimo keramikinių ąsočių ir kitų radinių (Sakellarakis:1988).

Alyvmedį Mino civilizacijoje pamažu pradeda vertinti ne tik dėl išgyvenimo ar geresnio gerbūvio priežasčių. Kita prijaukintų alyvuogių ir alyvuogių aliejaus prigimties pusė, parodanti Kretos kultūros raidą, gyventojų įpročius, užsiėmimus, tikėjimo svarbą, buvo mitologinė. Senovės Kretos gyventojai kaip padėką aukojo savo dievams ir deivėms rankų darbo dirbinius su alyvmedžių piešiniais. Taip pat, iš randamų alyvuogių sėklų šalia minojiečių kapų suprantame, kad Minojinės epochos gyventojai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Alyvuogių sėklos buvo tarsi dovana sielai gyvenime po mirties. Ir čia, šioje epochoje alyvuogių medis virsta galia daryti gera, šventumo simboliu. Tokiu būdu iki mūsų laikų išlieka svarbus Kretos istoriją ir kultūrą menantis tapybos paveldas – minojiečių nupiešti alyvmedžiai ant uolų sienų kaip šventi medžiai arba kaip simbolis šalia kitų garbinamų daiktų (Psilakis-Kastanas:2003).

Šiek tiek vėliau Mikėnų kultūros laikotarpiu (1600 m. pr. m. e. – 1100 m. pr. m.) alyvuogių aliejaus kultas išplinta ne tik Kretos saloje, bet ir pietinėje Graikijos dalyje. Mikėniečiai nutiesė alyvuogių aliejaus žinių tiltą nuo salos iki žemyno. Dabar ne tik archeologiniai radiniai, kaip amforos (gr. Amphoreús), kuriose buvo  gabenamas, laikomas ir saugomas alyvuogių aliejus ir alyvuogės, bet ir rašytiniai šaltiniai patvirtina platų alyvuogių aliejaus paplitimą ne tik geografine prasme bet ir panaudojimo spalvingumu kasdieniniame ūkyje. Taigi, Kretos gyventojai patobulino alyvuogių aliejaus saugojimo būdus ir atvėrė plačias alyvuogių aliejaus vartojimo galimybes virtuvėje – vienas po kito gimsta patiekalai su mėsa, daržovėmis, ankštiniais produktais ir kt. (Tzedakis-Martlew:1999). Pamažu alyvuogių aliejus pradedamas naudoti kosmetikoje ir vis daugiau naudojamas apeigose garbinant dievus (Psilakis-Kastanas:2003).

Žingsniuojant tolimesniais istorijos laikotarpiais, alyvmedžio produktai vis labiau įtakojo Viduržemio jūros šalių, įskaitant Graikijos ir Kretos salos gyventojų, ne tik ekonomiką, bet ir gyvenimo būdą. Pačios geriausios alyvuogių aliejaus dienos prasidėjo augančiais žemės ūkio produktų sandoriais tarp Viduržemio jūros šalių Didžiojo Imperijos laikotarpiu  27 m. pr. m.e. – 395 m. Tuo metu Romos imperija skatino piniginę prekybą, ir žemės ūkio produktai tapo turto ir gerovės kaupimo priemone (Alfoldy:1984). Būtent šiuo laikotarpiu alyvuogių aliejus pradėjo plisti ir už Viduržemio jūros šalių ribų. Ir kas be ko, augantis pačios Romos Imperijos miesto gyventojų skaičius taip pat skatino didesnį alyvuogių aliejaus sunaudojimo kiekį Imperijos viduje. Dar plačiau žinia apie alyvuogių aliejų sklido Bizantijos laikotarpiu 330 m. – 1453m. Teigiama, kad į Imperijos sostinę Konstantinopolį alyvuogių aliejų plukdė laivai nuolat prikrauti didžiulėmis amforomis. Didindamas vartotojų skaičių ir vis daugiau dėmesio susilaukiantis maisto ruošime, apšvietimo sistemose ir kosmetikos gamyboje, alyvuogių aliejaus populiarumas augo, ir karts nuo karto eksportas netgi būdavo uždrautas. Alyvuogių aliejaus Kretoje tiesiog neužtekdavo… (Psilakis-Kastanas:2003).

Kas lėmė tolimesnį itin spartų alyvuogių aliejaus plitimą Kretoje ir Europoje?  Tai buvo Krikščionybė, išplitusi Bizantijos laikotarpiu. Būtent alyvuogių aliejus pradėtas naudoti krikščionių apeigose, kaip itin tyras ir šventas, iš naujo susietas su Dievo garbinimu, viltimi ir tikėjimu. Alyvuogių aliejus yra labai svarbus ir naudojamas priimant pagrindinius Krikščionybės sakramentus: Krikšto, Eucharistijos (Sutvirtinimo) ir Santuokos sakramentus.

Kaip matome, alyvuogių aliejaus buvo yra ir bus svarbus visose epochose. O Kretos salos gyventojai visais laikotarpiais augino ir puoselėjo alyvmedžių kultūrą. Tačiau yra vienas dėmesio reikalaujantis įvykis – vėlyvojo Venecijos laikotarpiu ( XVII a.) , eksportas tapo sistemingesnis dėl Venecijos valstybės priimtų reorganizacinių prekybos metodų. Ir vis tiek, alyvuogių aliejus ir vynas buvo Kretos salos eksportuojamų produktų lyderiai (Detorakis:1990). XIX amžiuje atsirado ir išpopuliarėjo alyvuogių muilų gaminimas. Iš tiesų, būtent šiame amžiuje alyvuogių aliejus virsta pagrindiniu ir svarbiausiu užsiėmimu Kretoje. Didžiulis alyvuogių aliejaus suvartojimas Kretoje, augantis alyvuogių aliejaus poreikis žemyne nulėmė išaugusių alyvmedžių giraičių skaičių Kretoje (Psilakis-Kastanas:2003, Detorakis:1990).

Šiandien tik viena kryptimi, tik į vieną tikslą sutelktas Kretos salos gyventojų dėmesys, pastangos ir valia – auginti alyvmedžius ir gaminti tikrą ypač tyrą alyvuogių aliejų, kuriam jau beveik 5000 metų.

Šaltiniai:

• Alfoldy G., Romische Sozialgeschichte, Wiesbaden, 1984.
• Braudel F., Coarelli F., Aymard M., La Mediterranee, l’ espace et l’ histoire, Flammarion, 1985.
• Detorakis T., Istoria tis Kritis, 1990.
• Faure P., La vie quotidienne en Crete au temps de Minos, Hachette, 1973.
• Platon N., Zakros, To neon minoikon anaktoron, En Athinais Arxaiologiki Etaireia, 1974.
• Psilakis N.& M., Kastanas I., O politismos tis elias-To elaiolado, Karmanor, 2003.
• Sakellarakis G.& E., “Neolithiki kai Minoiki Kriti” in Panagiotakis N. M., Kriti, Istoria kai Politismos, v. A, 1988.
• Treuil R., Darcque P., Poursat J.-Cl., Touchais G., Les civilizations egeennes du Neolithique et de l’ Age du Bronze, Presses Universitaires de France, 1989.
• Tzedakis G., Martlew H., Minoiton kai Mikinaion Gefsis, 1999.
• http://www.terracreta.gr/
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Europinis_alyvmedis
• http://www.olivemuseumvouves.com/